2 Makabiejų 15

₁Išgirdęs, kad Judas ir jo vyrai Samarijos srityje, Nikanoras nutarė pulti juos poilsio dieną be jokio pavojaus sau. ₂Žydai, priversti kartu žygiuoti, maldavo: „Nežudyk jų taip, nebūk laukinis barbaras! Verčiau parodyk pagarbą dienai, kurią Visaregis pagerbė ir pašventino labiau už kitas dienas“. ₃Trissyk prakeiktasis niekšas paklausė, ar danguje yra Valdovas, kuris įsakė švęsti šabo dieną. ₄Kai jie pareiškė: „Pats gyvasis Viešpats, dangaus Valdovas, įsakė mums švęsti septintąją dieną“, – ₅jis atsakė: „Betgi žemėje ir aš esu valdovas, tad įsakau jums imtis ginklų ir vykdyti karaliaus įsakymus“. Nepaisant to, šį žiaurų užmojį vykdant jo nelydėjo sėkmė.

₆Be saiko pasipūtęs ir įžūlus Nikanoras buvo nusprendęs pastatyti viešą paminklą, kad įamžintų Judo ir jo pajėgų nugalėjimą. ₇O Makabiejus buvo tvirtai įsitikinęs ir visiškai pasitikėjo, kad Viešpats atsiųs jam pagalbą. ₈Jis drąsino savo vyrus nebijoti pagonių, bet prisiminti jiems suteiktą Dangaus pagalbą praeities dienomis ir tikėti pergale, kurią ir dabar jiems suteiks Visagalis. ₉Drąsindamas juos Įstatymo ir pranašų žodžiais ir primindamas kovas, kurias jie buvo laimėję, jis uždegė juos nauju ryžtu. ₁₀Pažadinęs jų drąsą, jis davė savo įsakymus, drauge parodydamas pagonių klastingumą ir priesaikų laužymą. ₁₁Makabiejus juos apginklavo ne tiek pasitikėjimo skydais ir ietimis, kiek didvyriškų žodžių įkvėpimu. Be to, pradžiugino juos, papasakodamas sapną, tarsi tikrą regėjimą, kuriuo tikėti buvo verta.

₁₂Jo regėjimas buvo toks. Onijas, kadaise buvęs vyriausiuoju kunigu, kilnus ir doras žmogus, kuklios išvaizdos ir švelnaus būdo, visada randantis tinkamą žodį, lavinęs dorybes nuo pat vaikystės, pakėlęs rankas į dangų, meldęsis už visą žydų tautą. ₁₃Paskui tokiu pat būdu pasirodęs kitas vyras, žilaplaukis ir orus, spindintis nuostabiu ir įtaigojančiu didingumu. ₁₄Tada Onijas pradėjęs kalbėti: „Tai vyras, – taręs jis, – kuris myli savuosius ir daug meldžiasi už tautą ir šventąjį miestą, tai Jeremijas, Dievo pranašas“. ₁₅Jeremijas ištiesęs dešinę ranką ir padavęs Judui aukso kalaviją. Duodamas taip kalbėjęs: ₁₆„Imk šį šventąjį kalaviją, tai Dievo dovana; ja sutriuškinsi savo priešininkus“.

₁₇Padrąsinti Judo žodžių, tokių kilnių ir veiksmingų įkvėpti didvyriškumui ir pažadinti jaunų širdžių drąsai, jie nutarė nedelsti, bet narsiai pulti ir didvyriškai išspręsti reikalą durtynėmis, nes miestas ir šventovė buvo pavojuje. ₁₈Jie mažiau rūpinosi žmonomis ir vaikais, taip pat broliais, seserimis ir giminėmis, bet pirmiausiai ir labiausiai būgštavo dėl pašventintųjų Namų. ₁₉Mieste likusieji išgyveno panašią kančią, rūpindamiesi būsimu mūšiu laukuose.

₂₀Visi laukė lemiamos akimirkos. Priešo kariuomenė jau buvo čia pat su karių gretomis, išrikiuotomis kovai, su svarbiose vietose pastatytais drambliais, su raitija, išdėstyta gretų sparnuose. ₂₁Makabiejus, matydamas priešais save minias, prašmatnią ginkluotę bei dramblių nuožmumą, pakėlė rankas dangaus link ir šaukėsi Viešpaties, kuris daro nuostabius darbus, žinodamas, kad ne ginklų jėga, bet savo sprendimu Viešpats suteikia pergalę tiems, kurie to verti. ₂₂Makabiejus šaukėsi jo tokiais žodžiais: „Tu, Viešpatie, atsiuntei savo angelą Judėjos karaliaus Ezekijo dienomis, ir jis išžudė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius Sanheribo stovykloje. ₂₃Tad dabar, dangaus Valdove, siųsk gerąjį angelą mūsų priekyje, kad užkrėstų juos baime ir siaubu. ₂₄Tebūna parblokšti tavo rankos galybe piktžodžiautojai, einantys į mūšį su tavo šventa tauta“. Tais žodžiais jis užbaigė savo maldą.

₂₅Nikanoras ir jo pajėgų gretos žengė į priekį su trimitais ir kovos himnais, ₂₆o Judas ir jo pajėgos pasitiko priešą mūšyje, šaukdamiesi Dievo ir melsdamiesi. ₂₇Taigi kovodami rankomis bei melsdami Dievui širdimi, jie paguldė bent trisdešimt penkis tūkstančius ir buvo didžiai pradžiuginti Dievo galybės pasireiškimo.

₂₈Užbaigę mūšį, džiaugsmingi eidami iš mūšio lauko, jie atpažino ten Nikanorą, gulintį negyvą su savo šarvais. ₂₉Šaukdami iš susijaudinimo, jie šlovino visagalį Viešpatį savo protėvių kalba. ₃₀Tada Judas, kuris kūnu ir siela visada buvo atsidavęs savo tautos gynybai ir išlaikęs tą meilę, kurią net jaunystėje jautė tautiečiams, įsakė nukirsti Nikanoro galvą bei ranką ir nešti į Jeruzalę. ₃₁Kai ten nuvyko, jis liepė sušaukti tautiečius, pastatė kunigus priešais aukurą ir pasiuntė pakviesti buvusius tvirtovėje. ₃₂Jis parodė jiems Nikanoro galvą ir to piktžodžiautojo ranką, kurią buvo pasipūtėliškai pakėlęs prieš Visagalio šventuosius Namus. ₃₃Paskui nukirto nedorojo Nikanoro liežuvį, sakydamas pamaitinsiąs paukščius jo gabalais ir pakabinsiąs šiuos jo kvailybės atlygius priešais šventyklą. ₃₄Visi, žvelgdami į dangų, šlovino Viešpatį, pareiškusį savo dievišką galybę, tardami: „Tebūna pašlovintas tas, kuris išsaugojo savo šventąją Vietą nesuterštą!“

₃₅Judas pakabino Nikanoro galvą ant tvirtovės sienos, kad kiekvienam būtų aiškus ir matomas Viešpaties pagalbos ženklas. ₃₆Viešu visų balsu buvo nutarta niekada nepraleisti tos dienos be iškilmių, bet švęsti dvylikto mėnesio, aramėjiškai vadinamo adaru, tryliktą dieną prieš pat Mardochajo dieną.

₃₇Taigi taip pasibaigė su Nikanoru susiję reikalai. Nuo to laiko miestas liko hebrajų rankose. Tad čia ir baigsiu savo pasakojimą.

₃₈Jeigu pasakojimas gerai parašytas ir prasmingas, tai to aš ir siekiau. Jeigu jis nėra visai geras, o tik vidutinis, tai tik tiek tegalėjau pasiekti. ₃₉Juk kaip žalinga gerti tik vyną arba net gerti tik vandenį, o vynas, maišytas su vandeniu, yra ir saldus, ir nepaprastai skanus, ir suteikia malonumo, taip ir pasakojimo būdas teikia malonumo ausims tų, kurie veikalą skaito. Tad toks tebūna jo galas.